Po II Pasaulinio karo įvairiais keliais į Vakarus patekę lietuviai nerado jokių valstybinių kultūros įstaigų, per kurias būtų galėję tiesiogiai pradėti savo darbą. Pietų ir Šiaurės Amerikoje buvo senoji išeivija, prie kurios naujoji organiškai nepritapo. Europoje nebuvo nė to, išskyrus Lietuvos Respublikos atstovybes, kurių vienos buvo uždarytos, kitos turėdamos siauras teises galėjo veikti toliau. Tačiau jos, kaip ir lietuviškų politinių partijų atstovai, pirmiausia kibo į politinį darbą. Nors lietuvių kultūrai palaikyti ir kurti instituto reikalingumas buvo suvoktas anksti, tačiau jis realybe netapo.

Išeivijoje buvo matyti tiek tendencija per daug atsiriboti nuo tuometinės Lietuvos kultūros gyvenimo, tiek visiškai jam atsiverti. Pastaroji laikysena piršo mintį, jog tik Lietuvoje kuriama kultūra išeivija gali išlikti gyva. Tačiau kai kas įžvelgė, kad ir tėvynės parama išeivijos neišgelbės, nes ten kuriama kultūra nebuvo suaugusi su išeivijos gyvenimu ir su tomis tautos tradicijomis, kurios pavergėjų buvo slopinamos. Jokios aplinkybės negalėjo pakeisti būtinybės kurti savąją, t.y. išeivijos kultūrą.

Kultūros darbams Vokietijoje suteikti tam tikrus rėmus, jiems skatinti bei juos derinti ir buvo 1981 m. kovo 7 d. įkurtas Lietuvių kultūros institutas. Pradžioje buvo užsibrėžta:

·       dėti pastangas, kad būtų išlaikytas ir išsaugotas nuo pražūties lietuvių kultūros palikimas Vokietijoje, kad nepranyktų be žinios pėdsakai, jog gyventa lietuvių Vokietijoje;

·        skatinti ir remti kultūros iniciatyvą;

·        bandyti sudaryti, palaikyti ir plėsti ryšius su atitinkamomis vokiečių įstaigomis ir asmenimis;

·    sukurti Europos lietuvių kultūros ir informacijos centrą, kuris būtų naudingas tiek saviškiams, tiek kitataučiams, besidomintiems Lietuva ir jos padėtimi;

·        palaikyti ryšius su Lietuvos kultūros darbuotojais.

 

Trumpai tariant, LKI užsibrėžė tikslą išlaikyti, kurti ir skleisti tautinę kultūrą gyvenamajame krašte, neišleidžiant iš akių savo tėvynės, iš kurios atvykta. Šiuos uždavinius diktavo to meto aplinkybės.

Išlaikyti, išgelbėti nuo pražuvimo tai, kas jau sukaupta ir sukurta, pasidarė labai svarbu. Patirtis rodė, jog vis dažniau būdavo išmėtomas vertingas ir nesugrąžinamas palikimas, išdraskomos bibliotekos. Paprasčiausiai nebuvo kur medžiagos padėti. Siųsti į Vilnių tuo metu atrodė pernelyg netikslinga. Deponuoti atitinkamose gyvenamojo krašto įstaigose buvo taip pat rizikinga. Dažnai vertinga medžiaga, nors ir nufilmuota, būdavo sunaikinama. Todėl buvo suprasta, jog kultūrinės vertybės išeivijoje bus išsaugotos tik mūsų pačių.

Pati kultūros kūryba išeivijos sąlygomis yra sunkiai vairuojama ir planuojama, bet šis tas vis dėlto įmanoma. Ypač svarbu yra pasitarti, paskatinti, paremti po visą šalį pasklidusius darbuotojus, kurių didesnė dalis užsidirba sau duoną visai kitokiu darbu. Svarbus ir jaunesniosios kartos įtraukimas į rimtesnį lietuvių kultūros darbą.

Kultūros skleidimas apima pastangas tai, kas sukurta, padaryti prieinama ir visuomenei - tiek lietuvų, tiek gyvenamojo krašto. Ypač svarbu atrodė sutvirtinti ir išplėsti esamus ryšius su gyvenamojo krašto kultūros įstaigomis ir suinteresuotais asmenimis, kad ir mes turėtume paveikų įrankį savo kultūros pristatymui kitiems, ir jie turėtų vietą, kurioje galėtų visais su Lietuva susijusiais klausimais gauti žinių ir jas gvildenti..

Steigiant LKI buvo numatoma, kad jis galėtų tapti įstaiga, kuri būtų naudinga ir tolimoje ateityje kaip abiejų tautų (lietuvių ir vokiečių) bendradarbiavimo centras. Sakant "tolima ateitis" turėta galvoje laikas, kai Lietuva taps nepriklausoma. Kad jis ateis taip greit, kuriant institutą niekas nenumatė. Bet pagrindiniai LKI tikslai nepraranda savo vertės ir dabar, ypač pirmaisiais valstybės atkūrimo metais. LKI yra išeivių įstaiga, o išeivių bus ateityje gal net ir daugiau negu šiuo metu. Išeivijos kultūrinių jėgų sutelkimas ir kūrybos skatinimas nepraranda savo reikšmės, kaip ir bendradarbiavimas su vokiečiais. Iš esmės keičiasi tik ryšiai su kraštu. Čia dalį uždavinių galės perimti Lietuva, iš ten lauktina ir didesnės paramos mūsų darbams.